http://en.wikipedia.org/wiki/Image:Appendix_function_diagram.svg

the mp3 prayer

Man labiau patiktų mintis, kad gimstam iš anksto nustatytu kiekiu nustatytoms rolėms. Nei kad netinkamu laiku netinkamoje vietoje gimusiems paprasčiausiai nesusikloja ir tokie negyvena.

*perskaičius: 'The misfts'

http://en.wikipedia.org/wiki/Interrobang

Snark – http://en.wikipedia.org/wiki/Irony_mark

Дима Билан;
real name Виктор Белан

Bob Dylan
born Robert Allen Zimmerman

Man panašu.

Ir ne, tikriausiai jei Dylan’as nors kiek laikytų save lietuviu, būtų atsilankęs čia anksčiau. „And then again, maybe he just doesn’t care“.

(oh how wonderful, he doesn’t care, so we do care double, just to be sure it’s enough.)

Įstrigti „writer's block“ rašant kursinį ironiška.

Rašytojams pasiteisinimas „laukiu įkvėpimo“ yra pateisinamas, žurnalistams – suprantamas. Teisinantis, kodėl vėluoja kursinis, sakyti „nebuvo nuotaikos“ – atrodo gana įžūlu.

http://www.youtube.com/watch?v=6-sHxr-995o&feature=related

Kankinti/ nekankinti.

Negalima, nes žmogus turėjo priežastis, turi teises. Reikia, nes minčių neperskaitysi, o info galinti kainuoti ir mln ir mlrd ir žmonių būrį.

Negalima nes žmogiškumui nusižengiančioji pusė netenka moralinės teisės teisti kitos pusės žmogiškumą.

Galima nes nėra juoda - balta, yra mastas, kuris, šiuo atveju svyra JAV naudai, t.y. žmogui suteikta nepalyginti daugiau laisvės, galimybių ir svarbu – saugumo, nei žmogui, gyvenusiam S. Huseino valdomoje šaly.

Ir t.t..

Mano nuomonė – negalima su kompromisu. T.y. galima gauti informaciją iš belaisvio be jo sutikimo, jei info išgavimas neteikia rimtų (reikėtų patikslinti) pasekmių fizinei ir psichinei jo sveikatai ir orumui. T.y. – būtina investuoti į neskausmingus informacijos išgavimo metodus. Ypač – smegenų skenavimą, kas nepaprastai pasitarnautų ir civiliniais tikslais. Tam tikras info skenavimas įmanomas ir dabar, tiek tik, kad tai labiau primintų šaradas nei minčių ir atminties skaitymą.

Kankinimus draudžia Ženevos konvencija, prezidentas pripažįsta ją laužantis. Už tą patį „metodą“ JAV teisė Japonų karininkus po ww2 kalėti 15m. McCain: “Yes. We prosecuted Japanese war criminals after World War II. And one of the charges brought against them, for which they were convicted, was that they water-boarded Americans,” (wiki).
We should bomb them for that or smth!

Pabaigai real fun:
nuo 1:00 fox žiniose waterboarding debatuoja Heraklis o.”_”.o ?
http://www.youtube.com/watch?v=dlkK6NpUXjs

i feel smarter when i dislike myself. should that mean anything?

Šūs ą będ fo jo fyt.

Dze kuik braun foks džamps aūve dze leizį dog. 

Manau, kad galima lygiagrečiai palyginti mąstymo, pasąmonės-sąmonės, poreikio – vykdytojo santykio vystimąsi su žmogaus – kompiuterio.

T.y.:

Sąmonė = kompiuteris. Žymiai pajėgesnė, galingesnė loginė struktūra, skirta likusio kūno (pasąmonės) nurodytiems uždaviniams spręsti – poreikiams tenkinti. Kiekvienas mūsų noras – tai užklausa iš viršaus (ar apačios), uždaviniui, kurio pilna sąlyga įrašyta sunkiai pasiekiamose vietose ir kurio sprendimas turės tiesioginę reikšmę kūnui/pasąmonei ir tiktai jau iš jos kylantį atlygį ar bausmę mums (sąmonei).

Paprasčiau dar kartą:

Sąmonė – sudėtingas skaičiavimo įrenginys, vykdo užduotis, suformuotas pasąmonės. Mes nenutuokiame apie tikrą savo norų ir daugumos sprendimų kilmę bei reikšmę.

Lygiai taip pat dirbtinis intelektas yra sąmonė. Kurios pasąmonė esame mes – suformuojantys uždavinį, apie kurio reikšmę ir kilmę kompiuteris – sąmonė, nenutuokia, tačiau vykdo. (Gal įkvėpimas ; ] ).

Nes sąmonė – tai universalus kompiuteris spręsti uždaviniams, reikalaujantiems sisteminti daug itin skirtingos informacijos. Tam, kad sugebėtų priimti įvairius ir sudėtingus sprendimus gautoms užduotims išspręsti, mūsų sąmonės kompiuteris turėjo tapti savarankiškas, gebantis vienas spręsti, grąžindamas tiktai rezultatą.

Nuogąstaujama, kad kompiuteriai, gavę itin panašias funkcijas, perims kontrolę. Lyginant – ar mes patys esame perėmę kūno, poreikio formavimo, fizinių sprendimų kontrolę? Toli gražu ne. Turime tik tiek valios, kiek reikia tam iš niekur išdygusiam šaukimui, įkvėpimui rezultatą pasiekti.

Gal ir neveltui nuogąstaujama, lyginant tikrai kiek neramu matant, kad pasitaiko atvejų, kai sąmonė lyg ir valdo kūną kurdama poreikius pati, neatsižvelgdama į likusio kūno naudą. Dažniausiai tai tam tikrų gerumų paaukojimas vardan galutinio tikslo „iš kažkur“. Tai sveikatos aukojimas vardan geresnės socialinės padėties. Visiškas kūno užgrobimas sąmone atrodo savižudybė. Tiesa, greičiausiai tai taip pat tėra tik neteisinga užduoties interpretacija, „perkaitimas“ nuo sudėtingo uždavinio, ne pasiektos laisvės rezultatas. Tačiau kas, jei mūsų sukurta sąmonė taip pat kada nuspręs, kad užduotis per sunki ir lengviau tiesiog sustoti.

Įdomus klausimas, aktualus stiprinant dirbtinį intelektą, kuris net nepamažu taip pat universalėja. Kodėl mūsų sąmonė nevaldo ir nesiekia valdyti visko, dažnai net atvirkščiai? Todėl, kad nenori papildomų galvosūkių, kuriems spręsti pats sąmonės veikimo principas gremėzdiškas ir per lėtas (surinkti daug, analizuoti, pateikti spėjimus, pasiūlyti sprendimą)? (įsivaizduokim besvarstą, kokiu greičiu turėtų plakti širdis, koks kraujo kiekis turi cirkuliuoti ir kokio ilgio rankų reikia). Ne. Atsakymas nors ant to paties tako, bet paėjus mažumėlę toliau. Mat jei mes gautumėme naudingos informacijos širdies plakimo tempui reguliuoti išorėje, tokios, kuri neatsispingi fiziniuose pokyčiuose, mums ir būtų leista tą tempą kontroliuoti, arba būti iš dalies atsakingiems (kaip kvėpavimo).

Darbų pasidalijimo priežastys tad paprastos. Visos funkcijos, kurioms valdyti reikalingi duomenys pasiekiami fizinio kūno ribose ir yra atiduoti vidiniams sprendėjams. Tai, kam reikalinga papildoma informacija – duota galingesniam kompiuteriui – mums. Gana daug pasitikėjimo turime : ) . Lyginant įdomu, nemažiau ir patys pasitikime skaičiavimo mašinomis. Stengiamės kuo daugiau atiduoti duomenų, kuriems apdoroti reikia sisteminti globalių kintamųjų turinčius duomenis, bankų sistemą, bendravimo sistemą, informacijos kaupimą. Žinoma, svarbių politinių, ateitį lemiančių sprendimų skaičiuotuvams dar ilgai neduosim. Tačiau ar tokius sprendimus galime daryti ir patys?

Esmė.

Mano nuomone ateityje dirbtinio intelekto ir mūsų santykis bus toks, koks dabar susiklostęs tarp mūsų (sąmonės) ir likusio kūno (pasąmonės, keliamų uždavinių). Bendram dariniui tai suteiks tokį evoliucinį šuolį, kokį sukėlė šuolis nuo vabzdžio nervinių mazgų, kitus individus atpažįstančių tik iš poros cheminių signalų, iki žinduolio, bendraujančio, tiriančio, kuriančio. Ištyrus ir iš anksto pasisaugojus kai kurių grėsmių, pvz. lemiančių susinaikinimo sprendimą, turėsim daug įdomios ateities, kurią įsivaizduoti užduotis tokia pati, kaip būtų buvusi įsivaizduoti evoliuciją iki žmogaus, turint prieš akis tik besiraitantį pirmykštį kirmį.